Pagrindinis reikalavimas – šakočio kepimo amato autentiškumas, tad keliami specialūs reikalavimai: šakotis kepamas lauko sąlygomis, malkomis kūrenama įranga. Ne mažiau svarbu ir šakočio recepto autentiškumas, tešlos paruošimo procesas. Visi reikalavimai keliami remiantis istorinės gastronomijos vertinimo kriterijais, kurie nustatyti pagal prieš 100 ir daugiau metų įvairiuose istoriniuose šaltiniuose fiksuotas receptūras, gamybos procesus ir technologijas.
Komisijos sprendimu daugiausia balų surinko ir tradiciškiausią šakotį iškepė Ona Raudeliūnienė, kuri jau ne pirmus metus yra šio konkurso dalyvė, tačiau pirmą kartą tapo jo nugalėtoja. Komisijai atiteko tikrai sunki užduotis: vertintas šakočio gaminimo procesas nuo tešlos maišymo iki galutinio skonio. Balai buvo skiriami už receptūrą, kepimo įrangos ir kepimo proceso autentiškumą, jaučiamą dūmo skonį... O papildomus balus dalyviai galėjo užsidirbti už bendravimą su žiūrovais ir jų tiesioginį įtraukimą į kepimo procesą: vieniems leido pamaišyti tešlą, kiti galėjo pabandyti ją pilti ant kepimo volo.
Tokio tipo renginiai skirti įvairaus amžiaus grupėms, kurie ne tik domisi kulinarija ar tautiniu paveldu, bet ir ieško išskirtinių veiklų. Tokiu būdu galima labiau pažinti ir perduoti tradicijas.
Šakočio gamybai regioniniai ypatumai nebūdingi
Pagrindinė žaliava – kiaušiniai, sviestas, cukrus, kvietiniai miltai, grietinėlė. Šakočiai kepami prieš krosnyje degančią karštą ugnį. Išplakta grietinės tirštumo tešla pilama ant pamažu sukamo riebaluota drobe aptraukto, gerai įkaitinto specialaus medinio volo. Įranga ir įrankiai: malkomis kūrenama krosnis su priekakčiu, specialus kūgio formos medinis (ąžuolinis, klevinis ar liepinis) volas, įdėtas į du stovelius ir sukamas rankena, drobė volui aptraukti, specialus medinis samtis su skylėmis tešlai pilti. Būdinga tuščiavidurė, nupjauto kūgio forma, su įvairaus dydžio rageliais išorėje. Spalva – geltonai rusva, o skonis – saldus, jaučiamas dūmo skonis.
Pagal Lietuvos Respublikos Žemės ūkio Ministro įsakymą „Tautinio paveldo produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui, atitikties specifikacijos patvirtinimo“ šakočius Ekspertų komisija vertina pagal patvirtintus reikalavimus
Istoriškumas
Tiek baumkucheno pavadinimas, tiek istoriniai patiekalo tyrimai, veda į vokiškąją viduramžišką prabangią virtuvę. Kadangi patiekalui reikia daugybės kiaušinių, sviesto, grietinės, cukraus - šie ingredientai viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų gastronomijoje buvo priskiriami elitiniams produktams. Lietuvoje šakotis buvo pradėtas kepti XIX a. viduryje vienuolynuose, dvaruose. Tam, kad iškepti šakotį reikalingi ne tik brangūs ingredientai, bet ir speciali įranga bei kepėjo įgūdžiai ir aukšta kvalifikacija. Taigi, šakotis yra išskirtinis prabangos kepinys, kuris kepamas iki šių dienų. Dėl šakočio kepimo amato perdavimo iš kartos į kartą šakotis yra neatsiejama Lietuvos kultūros klodo dalis, dažnos lietuvių šeimos šventės stalo puošmena ir skanumynas. Šis kepinys, kaip mūsų tautinio paveldo gaminys dovanojamas užsieniečiams.
Šakočio rekordas
2015 metų gegužės 30 dieną buvo iškeptas didžiausias pasaulyje šakotis, kuris buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą. Rekordų agentūra „Factum“ užfiksavo, kad šakotis buvo: 3,72 m aukščio, 3,02 m apimties storiausioje vietoje ir 85,8 kg svorio. Šakotis buvo kepamas tradiciniu būdu – rankomis sukant veleną virš malkomis kūrenamos krosnies kaitros. Šakotis kepė vieną valandą ir keturiasdešimt minučių. Jam iškepti naudoti tik lietuviški produktai: Kiaušinių - 1700 vnt. Miltų – 64 kg Cukraus – 48 kg Sviesto – 45 kg Grietinės – 29 kg. Rekordinio šakočio kepimui buvo suprojektuota ir pagaminta speciali įranga: keturių metrų ilgio malkomis kūrenama krosnis, 4 m ilgio ir apie 1,5m. pločio skarda tešlai ir 3,7 m. aukščio kūgis.
