Tą dieną merginos nusipindavo 9 vainikus iš skirtingų augalų. Po šventės juos kabindavo gerąjame namų kampe, o užėjus perkūnijai smilkydavo tais vainikais namus, susirgus - dalį žolynų užplikydavo ir gerdavo arbatą. Yra pasakojimų, kad statant naują namą ir pinant pabaigtuvių vainiką tarp žalių augalų įpindavo ir žolynų nuo Žolinės vainikų.
Šia dieną buvo ne tik pinami Žolinės vainikai, bet ir skinamos gausios žolynų puokštės. Žolynų puokštės kūrimas – tai gyvybės medžio atkartojimas, pilnatvės simbolis. Žolinės puokštės gausios įvairiausių žolynėlių. Žolinės metu į bažnyčią buvo, o mažesniuose miesteliuose ir tebėra nešamos ne tik žolynų puokštės, bet ir daržovės – morka ar burokas, o kartais pasitaikydavo ir visas kopūstas. Daržoves iš Žolinės puokščių ragaudavo namų šeimininkai, vaišindavo jais šeimyną, padalindavo su pašaru gyvuliams. O šventinti žolynai būdavo panaudojami ypatingais atvejais – statant naują namą, jų būdavo įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia, šių žolynų įdėdavo ir į naujo avilio kamputį. Jei į žolynus įpindavo grūdų varpą, tai dalį tų grūdų paskui įmaišydavo į aruodą, kitą dalį jau pavasarį einant sėti – į pirmą sėtuvę, taip būdavo pašventinamas būsimųjų metų derlius.
Padėkojimas už derlių, pasidalijimas juo garantavo ir skalsą ateinančiais metais. Visoje Lietuvoje yra panašių posakių, kurie teigia, kad jei neateisi švęsti Žolinės, tai sekančiais metais būsi neturtingas. Žolinės vaišemis būdavo dalijamasi: jų ragavo šventės dalyviai, dalis šių vaišių būdavo paaukojama vargšams ir elgetoms, dalis – senovės lietuvių žemės deivei Žemynai: nupildavo gėrimo ant žemės, padėdavo maisto, taip pat nunešdavo į aruodus ar atiduodavo gyvuliams. Tai būdavo lyg priminimas, kad tai, ką Motina Žemė užaugina, yra visų ir kad yra svarbu padėkoti už tai, ką gauni. Nesavanaudiškumas, dėkingumas be galo svarbūs lietuvių senojoje kultūroje. Buvimas arčiau gamtos neleidžia žmonėms užmiršti, kad mes visi esame vienas nuo kito priklausomi, primena mums, iš kur skalsa ant stalo atkeliauja ir kad šia skalsa reikia dalintis.
Parengta pagal etnologų Gražinos Kadžytės ir Liberto Klimkos bei tautodailės specialistės Astos Valiukevičienės inf.
