Senosios Užgavėnės iki krikščionybės būdavo švenčiamos visą savaitę kovo mėnesio viduryje, pavasario lygiadienio metu. Dabar švenčiame 46 dienos prieš Velykas. Tai yra kilnojama šventė, kurios data skaičiuojama pagal mėnulio kalendorių. Užgavėnės visada švenčiamos antradienį.
Kaukės ir persirengėliai
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų.
Persirengėliai visų pirma yra ne kas kita, kaip svečiai iš ano, iš kito pasaulio. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui. Sukurtos mistinio pasaulio dvasios sergėjo mūsų protėvių ūkius, padėjo medžioklėje, vaisindavo gyvastį.
Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę. Moterys užsisegdavo ilgus sijonus. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys - vyrais.
Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, dainuodavo, skanduodavo, tarškynėmis keldavo triukšmą, krėsdavo pokštus. Užgavėnių persirengėlių apsilankymas buvo lyg koks namų palaiminimas, gero linkėjimas. Persirengėlių vaikštynės ilgą laiką būdingos buvo tik Žemaitijai. Šiuo metu Užgavėnių persirengėlių paprotys gyvuoja visoje Lietuvoje.
Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų - buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys.
Pačios seniausios kaukės buvo statiškos, kas liudija, jog tai negyvojo pasaulio dalis. Šiandieninės kaukės – ekspresyvios, gyvos, su emocija.
Spalvos. Senosiose tradicinėse kaukėse dominuojatrys spalvos. Raudona – gyvybė, kraujas, balta – mirtis, anapusinis pasaulis, juoda – žemė, derlius. Kitaip nei šiandien, juodoje spalvoje pagal senąsias tradicijas slypi gyvybės potencialas.
Užgavėnių personažai
Anksčiau buvo skiriami tik du metų laikai: šiltasis ir šaltasis. Kiekvienas jų turėjo savo karalių: šaltasis – briedį, šiltasis – mešką. Tai buvo mūsų protėvių toteminiai žvėrys, kurie tarpusavyje susikaudavo.
Per ilgą laiką mešką ir briedį pakeitė Kanapinis ir Lašininis.
Lašininis simbolizuoja sotumą, persivalgymą – laikotarpį iki pasninko. Jis – storas, su lašiniu ar dešros gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis simbolizuoja – gavėnią. Jis liesas, apdriskęs, su kanapine virve rankoje, ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką. Rankose būtina lazda Lašininiui iš kaimo išvyti.
Pamėklių deginimas išpopuliarėjo po sovietmečio. Pamėklės vadinamos įvairiai: Morė būdinga pajūrio rajonams. Centrinėje Žemaitijoje tai būdavo Kotrė, Šiaurėje – Šiuorė, Vidurio ir Rytų Lietuvoje „čiučela“, laumė, Diedelis ir panašiai. Gavėno pavardė daugiausia paplitusi buvo Kupiškyje, dalyje Panevėžio, Rokiškio, kitų rajonų.
Pamėklė buvo vežiojama visą dieną po kaimą, o pasibaigus Užgavėnių apeigoms, sunaikinama – sudeginama arba paskandinama. Pamėklės mirtis simbolizavo žiemos pabaigą.
Kadaise žmonės tokiais simboliniais apeiginiais veiksmais stengėsi sustiprinti žmogaus sielos ir kūno galias, ir atspirti demoniškoms pamėklėms, kurios nenori paleisti žiemos.
Parengta pagal Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos narės Vaivos Neteckienės (Aleksandras Žarskus, „Rėdos knyga“) surinktą medžiagą
