Protėvių tradicijos ir magija
Rasa - naujo atsiradimo, gimimo, prasidėjimo, pradžios šventė. Tai gamtos gėrybių, ąžuolo, ugnies ir vandens garbinimo šventė. Rasa gali atgaivinti ne tik augaliją, bet ir žmogų. Rasų išvakarės ir naktis - jaunimo, kuris jau subręsta perimti tėvų tradicijas, paveldą ir toliau kurti gyvenimą, švenčių metas. Įvedus krikščionybę, ši šventė buvo sutapatinta su Joninėmis.
Viena seniausių tradicijų tą dieną buvo nukritus rasai rinkti vaistažoles – kupoliauti. Didžiulė vaistažolių puokštė, iškelta ant aukštos karties, buvo šventės simbolis. Kupolę merginos pastatydavo šalia rugių lauko, dainuodavo ir saugodavo nuo vaikinų, kurie taikydavosi ją pagrobti. Rasos šventės metu merginos pindavo vainikus ir mesdavo per galvą, kol vainikas užsikabindavo už medžio šakos. Jeigu pavykdavo iš pirmo karto, vadinasi, jau šiemet jaunikį susiras ir ištekės. Neužkibs ant šakos vainikas – senmergystė garantuota.
Protėviai vasaros saulėgrįžai priskyrė daug magiškų savybių, kurios turėjo nešti sėkmę. Pasak jų šią dieną reikėdavo sutikti aušrą, nusilenkti ir padėkoti saulei. Kad pratęsti savo jaunystę, grožį, sustiprinti sveikatą - praustis ryto rasa, nes vasarvidžio nakties rasa ir vanduo turi ypatingą gydomąją galią.
Apskritai senieji gyventojai visą saulėgrįžos dieną stengdavosi praleisti prie vandens. Merginos pindavo vainikus. Vyrai, jaunuoliai ruošdavo deglus, smalos statines, ratus ugniai sukurti.
Vakare ant kalnelių susirinkę žmonės kurdavo laužus. Užkūrus laužą, kurį laiką visi tylėdavo, paskui pagyvėdavo ir aplink laužą prasidėdavo rateliai, šokiai, žaidimai, dainos, įvairios linksmybės. Kalnelis tapdavo triukšminga, daininga vieta, kuriai protarpiais aptilus, ant kito kalno kiti šventės dalyviai atsiliepdavo. Tuomet skirtingose vietose pasipildavo ir kibirkščiuojantys ugnies liežuviai. Taip pat skirtingi, nes vienur laužų ugnį maitino smalos statinės, kitur dervėtos malkos, dar kitus tekinio smalingas ratas. Laužui baigiant degti, būtinai reikėdavo per jį peršokti, nes ugnis, atneš apsivalymą nuo visų blogybių ir priduos naujų jėgų ar atneš kažką naujo.
Vidurnakty prasidėdavo įspūdinga šventės dalis – ugnies ir vainikų plukdymas. Tai dviejų prieštarų – vandens ir ugnies- (vyro ir moters) jungtuvės, reiškiančios naujo atsiradimą. Kūnui ir dvasiai, aistrai ir skaistai suderinti buvo skirta paslaptingoji šventės apeiga – paparčio žiedo ieškojimas. Tai pati sakraliausia individuali apeiga - gyvenimo prasmės ieškojimas.
Kiti teigia, kad geriausiai žinoma Joninių tradicija – paparčio žiedo paieška yra didžių gamtos ir dvasios dovanų atradimas. Pasak legendų, baltų dievas Perkūnas vieną kartą per metus ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu. Tas, kuris rasdavo jį, galėdavo suprasti gyvūnų ir augalų kalbą, tapdavo išmintingas ir pati gamta juo rūpindavosi.
Joninės kitose šalyse
Latviai labai aktyviai švenčiantys Jonines, tą dieną savo Jonus (latviškai – Janius) puošia ąžuolo lapų vainikais, o savo automobilius – bent mažute ąžuolo šakele.
Estai tiki, kad tą naktį uždegtas laužas namus saugo nuo gaisro ištisus metus. Kuo didesnis laužas, tuo stipriau jis atbaido piktąsias dvasias.
Suomiai Jonines švenčia nebūtinai birželio 23–24 dienomis. Svarbiausia, kad būtų šeštadienis tarp birželio 20 ir 26 dienos. Suomiai, kaip ir mes, Joninių naktį išeina ieškoti mistinio paparčio žiedo ir lobį ženklinančios paparčio sėklos. Kadangi per Jonines Suomijoje yra baltosios naktys, tai paparčio žiedo ieškoma ne tamsiose gūdžiose giriose, o malonioje prieblandoje.
Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais skarmalais aprengtą raganą. Ji simboliškai pasiunčiama į tą naktį vykstančią raganų puotą.
Portugalijoje per Jonines į šventę būtina atsinešti žydintį česnaką arba mažą plastikinį plaktuką. Juo suduodama per galvą artimiesiems ir draugams – sėkmei.
Brazilijoje Joninės sutampa su liūčių sezonu. Žmonės per šventę dėkoja šventam Jonui už žemę gaivinantį lietų. Ir šventimas Brazilijoje prasideda likus savaitei iki pačių Joninių, o baigiasi – savaitę po jų. Beje, Pietų pusrutulyje gyvenantiems brazilams, kaip ir australams, tai – ne vasaros, o žiemos šventė.
Stebuklingoji paparčio jėga
Jeigu nerasite stebuklingo paparčio žiedo, vis tiek parsineškite šio žolyno iš miško. Tai nuostabus augalas, nuo senovės laikomas gydomuoju. Paparčio šaknys taip pat turi daug gydomųjų savybių – padeda nuo skausmo, greičiau užgyja žaizdos.
Medikai įspėja, kad papartis yra ir nuodingas augalas (ypač vyriškasis), tad jo negalima perdozuoti. Lietuvos miškuose aptinkama apie 20 paparčio rūšių. Įdomu, kad vienose paparčių rūšyse aptinkamas nuodingųjų medžiagų kiekis neviršija normos, o kitose nuodingųjų medžiagų išvis nerandama.
Žolininkai teigia, kad visos paparčių rūšys turi gydomųjų savybių. Žmonėms, kurie skundžiasi reumatiniais, galvos, dantų, stuburo, sąnarių skausmais, rekomenduojamas čiužinys, prikimštas džiovintų paparčio lapų. Be to, blakės, blusos ir kiti neprašyti „gyvūnai“ pabėga iš tokio guolio.
Sakoma, kad paparčio lapai, išvirti vyne, išvaro visus įmanomus parazitus iš virškinimo trakto. Šiam atvejui galima naudoti ir fabrikinius preparatus, pagamintus iš paparčio lapų. Paparčių lapai (švieži, džiovinti arba miltelių pavidalo) gydo ilgai negyjančias žaizdas, opas, nes turi stiprų dezinfekuojamąjį poveikį. Stipresnių dezinfekuojamųjų savybių turi tik eukalipto lapai.
Iš paparčio lapų nuoviro daromos vonelės kojoms esant traukuliams, kaulų laužymui, galvos skausmams. O paparčio lapai ir šaknys, išvirti atskiestame acte, naudojami kompresams esant kojų gangrenai, netgi jei kojos ištino ir pasidengė juoduliu.
Paparčių aliejų patariama naudoti esant sąnarių, juosmens skausmams, venų išsiplėtimui gydyti. Papartis padeda iš organizmo išvaryti toksinus, nuodingąsias medžiagas. Apie tai žinojo Tibeto gydytojai ir šią lapų savybę naudojo apsinuodijus kitais augalais. Švieži paparčio lapai naudojami ir įkandus gyvatei.
Parengta pagal Trakų krašto tradicinių amatų centro, delfi.lt bei 15min.lt inf.
