„Su šūkiais „pirkim prekę lietuvišką“ ar „paremkim savo rajono ūkininkus“ klientų ilgai neišlaikysi“, - įsitikinusi ūkininkė Agnė Juknevičienė iš Lazdijų. – Tokiu atveju, motyvacija yra labdara. Ji laikina. O klientas dažnai bus įnoringas ir arogantiškas, nevertinantis ūkininkų darbo. Jis greitai grįš prie patogaus apsipirkimo prekybos centre (su retomis išimtimis).“
Vienas iš sprendimo būdų - veikimas kartu su partneriu ar partneriais. Kooperacija ar bet kokios kitos formos jungtinė veikla gali duoti geresnius rezultatus bei atverti naujas galimybes. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „BIO LEUA“ direktoriaus Nikolajaus Dubnikovo nuomone, ūkininkams po vieną išeiti į didesnes rinkas yra praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu kooperatyvas jau gali spręsti tam tikrus ir logistikos, ir sandėliavimo klausimus, taip pat ir dalyvavimą įvairiuose pirkimuose.
„Smulkūs ir vidutiniai ūkininkai (o tokių yra dauguma) pavieniui yra niekas. Nebent parduodi tiesiai gana siauram vartotojų ratui, - įsitikinęs kooperatinės bendrovės vadovas. - Mūsų stiprybė, tai kad mes susijungėme į kooperatyvą.
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas bei kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ vadovas Martynas Laukaitis taip pat pritaria, kad būtina veikti ne vienam ūkininkui o per kooperatyvą. „Nes vienas esi gerokai mažiau įdomus rinkoje“, - įsitikinęs M.Laukaitis.
Partnerystė galima ne tik pagal atskirus produktus, bet ir pvz., pagal vietovę ar dar kitu aspektu. „Esame išskirtiniai, nes nevienijam nei grūdininkų, nei bulvininkų, mes jungiamės ne pagal produktą, o kaip ekologiškus produktus parduodantys ūkininkai, todėl vartotojui galime pasiūlyti daug platesnį prekių asortimentą“, - kooperatyvo stipriąją pusę pristato „BIO LEUA“ direktorius.
Pasak Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorės Zofijos Cironkienės, tikslinga ūkininkus raginti aktyviau jungtis ir į šakines vienijančias asociacijas, nes asociacija gali būti puiki galimybė dirbti kartu. Čia nariai vienas kitą pažįsta ir gali vienas už kitą garantuoti.
Regioniniai logistikos centrai spręstų produkcijos pristatymo problemas
Ūkininko Vigilijaus Vansevičiaus nuomone, didžiausias iššūkis smulkiems ir vidutiniams ūkininkams yra ne užauginti ar pagaminti produkciją, bet ją pristatyti. Logistika, kuomet užsakymai priimami iš visos Lietuvos sudaro didžiausius kaštus. Įkūrus regioninius paskirstymo centrus, tie kaštai žymiai sumažėtų. Tokių regioninių centrų steigimas (apskrities, savivaldybės) galėtų pagelbėti ūkininkams komplektuoti „prekių krepšelius“ bei spręsti prekių paskirstymo problemas.
Mokslininkų įsitikinimu, regioninių logistikos centrų steigimas yra tapatus regioninių centrų išvystymo koncepcijai, įgalinant centrus organizuoti ir vykdyti ne tik prekių surinkimą, komplektavimą ir paskirstymą, bet atlikti ir planavimo, buhalterijos, apskaitos darbus, rūpintis produktų bei paslaugų kokybe. Centrai turėtų būti organizuojami kaip vietos maisto sistemų komponentai. „Vienas ūkininkas nėra atsparus išoriniams rinkos pokyčiams. – sako VDU ŽŪA prof. Vilma Atkočiūnienė. - Čia galėtų daugiau įsitraukti savivaldos institucijos, kurios galėtų būti svarbi vietos maisto sistemos dalis.
Pasiekti viešąjį sektorių – ūkininkams vis dar iššūkis
Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininko bei žemės ūkio kooperatyvo „Danūkis“ vadovo Sauliaus Daniulio, viešajame sektoriuje, perkant maistą darželiams, mokykloms, egzistuoja paprasta taisyklė. „Niekas nenori terliotis, yra daug paprasčiau nupirkti visą krepšelį vienu kartu. Ir nesvarbu, iš kur tas maistas atkeliauja bei kokia jo kokybė, - savo patirtimi dalijosi S.Daniulis. – Jei susiformuotų poreikis pirkti lietuviškus, vietos produktus, ūkininkai tuoj pat susikooperuotų ir tuos prekių krepšelius pristatytų. Kol kas tokio poreikio nėra.“
Z. Cironkienė pritaria nuomonei, kad būtinas abipusis suinteresuotumas: yra ūkininkų, kurie labai neblogai dirba su darželiais, ar mokyklomis, kur įstaigų vadovai nori gauti regione užaugintų bulvių ar kitų daržovių. Jei tokio intereso nėra, laimi didieji prekybos centrai.
Viešųjų pirkimų platformos CPO.LT atstovė Kristina Gaižutienė mano, kad svarbu ugdyti ir šviesti perkančiuosius. „Maisto produktų grupės yra pakankamai suskaldytos, kad būtų galima daryti atskirus pirkimus ir turėti daug pasiūlymų. Kuo daugiau prekių vienu pirkimu norima įsigyti per CPO sistemą, tuo tiekėjų pasiūlymų darosi mažiau, kol lieka tik didieji perpardavėjai“, - apie maisto modulį pasakoja VšĮ CPO.Lt atstovė.
Pasak diskusijos dalyvių, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostata dažniausiai lemianti laimėtojo pasirinkimą – mažiausia kaina, neturėtų būti vienintelė. Nemažiau svarbūs ir kiti kriterijai, tokie kaip ekologija, biologinės savybės, CO₂ pėdsakas, „maisto mylios“, atstumas ir t.t.
„Esminis faktorius yra kokybė. Šis kriterijus galėtų išfiltruoti importą“, - sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ administracijos vadovas Mindaugas Maciulevičius.
.JPG)
