Naujienos

Sėkmės istorijos autoriai: čia nebuvo vandens, patogumų, bet turėjome laisvę

7 metai – tiek laiko du vaikus auginantys Andrius ir Birutė jau gyvena kaime. Sostinės daugiabutį šeima iškeitė į trobą be vandens, tualeto ir kitų patogumų. Tačiau būtent čia, kaime, jie įgijo laisvę. Ir, kaip teigia pašnekovė, nėra nieko neįmanomo: šiandien jie džiaugiasi kokybišku, ramiu gyvenimu. 

Niekada nenorėjo gyventi ten, kur ribojama laisvė

„Esame keturių asmenų šeima: vyras ir tėtis Andrius (45 m.), aš – žmona ir mama Birutė (43 m.), sūnus Deividas (21 m.) ir dukrytė Aurelija (13 m.). Prieš gerus 7 metus gyvenome su tėvais Lietuvos sostinėje Vilniuje, daugiabutyje, kur daug šurmulio, žmonių, vaikų, rasių, galimybių, būrelių, tačiau... nėra laiko pačiam su savimi ir su tau artimu žmogumi: bėgi, leki, sukiesi tarsi voverė rate, o bute esi tarsi narve – neduok Dieve vaikai palakstys vakare nuo sienos iki sienos, o ir patys vaikščiojome tarsi at pirštų galų, nes... viskas girdisi – esi „skruzdėlyno“ dalis. Mes, kaip ir daugelis šeimų, norėjome palikti tėvų lizdą ir skristi kitur. Vyras niekada nenorėjo gyventi, kur yra ribojama laisvė, t. y. labai arti kaimynai, tad jo įtaka buvo nemaža šiam sprendimui, bet ne vien tai lėmė mūsų emigravimą iš sostinės daugiabučio į kaimo trobą be vandens (neskaitant šulinio), tualeto, ir kitų patogumų. Ilgai ieškojome to, kas mums patiktų, žinoma, įtakos turėjo ir finansinė padėtis – pinigų sukaupę mes neturėjom“, – pasakoja Birutė.
 

Ilgai ieškojo to, kas patiktų

Ir štai – rado sodybą Molėtų rajone, nusprendė apžiūrėti nors iš tolo, pasitelkiant „Google Maps“ žemėlapį. Po poros dienų nuvažiavo apžiūrėti, savininkams leidžiant pasivaikščiojo po sodybą.

 „Jaučiu, kad kažkas traukia ton vieton, pasirodo ne mane vieną – vyras jau mintimis taip pat toje sodyboje, – sako Birutė. – Pasikalbėjome su vaikais, dukrai buvo 6, sūnui 14 metų. Šeima nuvažiavo dar kartą, susitiko vietoje su pardavėju, dar kartą apžiūrėjo ir grįžę namo turėjo priimti sprendimą, kuris turėjo įtakos ne tik mums, bet ir mūsų vaikams, todėl jų nuomonė šiuo klausimu buvo labai svarbi. Labai nustebino tai, kad atžalos apsidžiaugė ir pritarė mūsų pasirinkimui gyventi kaime. Na, o toliau prasidėjo pinigų rinkimas (apie tai būtų galima parašyti jau kitą istoriją)“.

Neįmanomų dalykų nėra 

Pekarskų šeima įsigijo sodybą kaime: senas namas, kūrenamas malkomis, ūkiniai pastatai, šulinys, lauko tualetas. Pasak Birutės, jų pasirinkimą gyventi kaime daug kas vertino itin skeptiškai, o kaimo gyventojams jų emigravimas asocijavosi su prasta padėtimi sostinėje, kadangi vietiniams Vilnius siejasi su didelėmis finansinėmis galimybėmis bei geresnio gyvenimo įvaizdžiu. Žinoma, mieste daugiau tobulėjimo galimybių vaikams, darbo galimybių, bet kaip jau minėjo moteris – neįmanomų dalykų nėra – sūnus studijuoja, jau savarankiškai planuoja savo veiklas ir nuvykimą į kitas erdves, o dukrą tėvai nuveža ir į mokyklą, ir į būrelius – tame tėvai nemato jokios bėdos. „Taip, daugiau susiplanuoti reikia, degalų daugiau išnaudojam vežiodami, bet kam tada dirbam? Dauguma išgirdę žodį „kaimas“ mato žmogų žemiau už save, gyvenantį mieste, bet juk ne vietovės pavadinimas daro žmogų vienokį ar kitokį“, – teigia moteris. 

Svarbiausia – žmonių nuoširdumas ir paprastumas

Birutė – kūrybinga asmenybė, turinti ne vieną profesiją bei nemažai pomėgių ir veiklų, mielų jos širdžiai. Ji įsitikinusi: svarbiausia yra žmonių nuoširdumas ir paprastumas. Moteris dirba kitoje, 38 km nuo namų nutolusioje vietovėje, tačiau randa laiko papildomoms veikloms: veda edukacijas darželiuose, įmonėse, bendruomenėse, pradėjo rengti vasaros stovyklas vaikams gyvenamojoje vietovėje. Su malonumu, kiek gali, ji prisideda ir prie kaimo bendruomenės.

„Manau reikia tik netingėti, neprarasti optimizmo, nuolat tobulėti ir būti žmogumi tikrąją to žodžio prasme ir taip realizuosi save visur – ir mieste, ir kaime“, – pasakoja Birutė. Moters šeimoje puoselėjamos tikrosios žmogaus vertybės, o būnant gamtoje jos dar labiau atsiveria.

„Gyvenant kaime tikrai yra daugiau laiko bendravimui su šeima, bendrų veiklų, pasibuvimų, pasivaikščiojimų, apsikabinimų. Mažiau pykčio, nes galima išeiti iš „dėžutės“ į sodą, įkvėpti pilnus plaučius gryno oro, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo ar upelio čiurlenimo, pamatyti parskrendančius pavasarį paukščius ar žiemą apšerkšnijusius medžius, stebėti grakščias stirnas, valgančias nesugrėbtus obuolius po obelim. Jau 7 metai, o mes dar kuriamės, bet ar tai svarbu? Svarbu, kad mes esam visi kartu ir kiekvienas atskirai kaip asmenybės, kad džiaugiamės gyvenimo akimirkomis ir mėgaujamės gamtos dovanomis“, – pasakojimą baigia Birutė. 

  Prenumeruoti naujienas

Biudžetinė įstaiga Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos

Gedimino pr. 19, 01103 Vilnius
Tel. +370 616 46910
El. paštas info@zua.lt
Įmonės kodas 304894892
PVM mokėtojo kodas LT100011866612
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

 

X