„Neslėpsiu, pasirinkta vieta bent jau man pačiai tikrai apipinta sentimentų. Nuo mažų dienų mane pačią prižiūrėjo seneliai. Vasaros atostogos taip pat leistos tame pačiame kaime. Turėjau draugų ratą. Su kai kuriais bendraujame iki šių dienų, nors gyvename ne vieno šimto kilometrų atstumu. Bene pusės kaimo keliukai ir takai išvaikščioti, žinomi, artimi ir brangūs. Tad vieta gyventi nuolat – artima širdžiai, – sako Jolita. – Po metų trukusių pačių nešvariausių, sunkių ir ne tiek įdomių darbų po truputį šeima pajudėjo į priekį. Nuo pat pradžių „lipdėme“ lėtai. Iš vienos pusės tai lėmė finansai ir laiko stoka, iš kitos – noras viską kurti savo rankomis. Daugiausia įdirbio įdėjo vyras. Planavo, kūrė, pirko, dirbo. Aš buvau ir iki šiol esu daugiau dekoratorė, užpildžiusi visus kampus smulkmenomis.“
Ten gyventi Garbuliai persikėlė prieš septynerius metus, kai dukrelei Augustei buvo vieneri metukai. Ji iki šiandien didžiuojasi tuo, ką sukūrė tėtis: draugėms rodo nuotraukas, kaip aplinka atrodė anksčiau, kviečia į svečius ir demonstratyviai parodo erdvę aplink namus. Nors draugų aplinkui nėra, iki miesto reikia pavažiuoti. Kita vertus, net ir mažiausieji šiandien randa išeičių. Bendrauja populiariuoju nuotoliniu būdu...
Visi jaučiasi savo vietoje
Grįžtant prie vyriškojo įdirbio, Erikas čia jaučiasi gerai. Pats dirbdamas daug ką išmoko. Taip pat džiugina ir tai, kad turi kur save realizuoti. Ši vieta Garbulių šeimai – unikali ir tuo, kad visi čia jaučiasi savo vietoje, o užsukę svečiai niekada neskuba išvažiuoti. Žinoma, kas gyvena nuosavuose namuose, tikrai žino, kiek darbo turi įdėti šeimininkai, kad į kiemą būtų malonu užeiti ir nesinorėtų išeiti. „Pati neįsivaizduoju kasdienybės be namų ūkio darbų ir buities, kuri bent kol kas man patinka. Būtų nelogiška nuspręsti gyventi kaime, jeigu fiziškai dirbti nebūtų malonu. – teigia Jolita. – Būna dienų, kai apima neviltis, jog niekada darbai nesibaigs, tačiau gal tai ir teikia jėgų bei ryžto eiti pirmyn. Kartais būna ir taip, kad abu dirbame su vyru skirtinguose kiemo kampeliuose, skirtingus darbus ir beveik nesusitinkame visą dieną. O vakare, kai jau nebepavelkame kojų, pajuokaujame prasilenkdami, kad gyventume dabar Vilniaus daugiabučio devintame aukšte ir džiaugtumėmės laisvu laiku. Tačiau tai būna tik savotiškas pasijuokimas patiems iš savęs.“ Grįžti gyventi į didmiestį šeima jokiu būdu nenorėtų. Tiesa, nebent rajone pradėtų prastėti situacija dėl darbo vietų sumažėjimo.
Smulkmenos įgauna vertę
Jolita, pasakodama apie senelius, sako, kad ypatingų senovinių dalykų neperėmė. Vieną kitą smulkmeną... Abu seneliai buvo darbštūs žmonės. Ūkyje ir buityje – ypatingai. Šeima toje pačioje vietoje turi daržą, kuriame praleidžia didžiąją laisvalaikio dalį, seną sodą, kurį tikisi išlaikyti kuo ilgiau. Sėja, daržovių sandėliavimas ar rauginimas Garbuliams nėra svetimi dalykai. Jolita labiausiai gailisi, kad nespėjo išmokti itin skanių senelės spurgų recepto, vis atidėliodavo, o paskui jau buvo per vėlu... Vieną nedidelę tradiciją moteris perdavė ir savo šeimai – grįžus iš pirties, visada privalu pasakyti „Ačiū už pirtį“. Anksčiau, niekas grįžęs į namus, neįeidavo nepasakęs šių žodžių. Rodos, tai visiška smulkmena, tačiau kai žinai, iš kur atėjusi, ji įgauna kitą vertę. O didžiausias pasiekimas – tai apsigyvenus šiuose namuose. „Gyventi čia gera, nėra lengva, tačiau visada norisi skubėti į namus, kažką kurti, daryti ir matyti sau mielą rezultatą. Tikrai nesakau, kad tai prabangūs, šiuolaikiški namai su išpuoselėta aplinka. Tikrai ne. Madų ir didelių investicijų mums nereikia. Visa vertė to, ką turime, yra mano šeimos viduje. Išjausta... Ir labai tikiuosi, kad bus perduota ir ateities kartoms.“ – teigia moteris.
Tuščių namų daugiau negu gyvenamų
Aplinka, kurioje gera, tai dar ne viskas. Juk žmogui reikia žmogaus. Dabar situacija tokia, kad kaime tuščių namų daugiau negu gyvenamų. „Su vyru dirbame valstybinėse įstaigose, aplinkosaugos srityje, esame tuo pačiu ir kolegos, tad grįžę į namus po darbo, turime puikią galimybę pasislėpti nuo šurmulio ir užsiimti kiekvienas savo mėgstama veikla. Džiaugiuosi ir tuo, kad likimas nubloškė dirbti taip pat kaime, nuostabios gamtos apsuptyje tarp puikių žmonių. Tad visa tai, ką turiu, drąsiai galiu vadinti pilnatvės jausmu.“ – pasakojimą baigia Garbulių šeima.
